Kaukai

Po BŪTYBIŲ knygos PRISTATYMO praėjo 43 dienos

Atsigavusi po susitikimo su nauju mūsų šeimos nariu, vėl po truputį pasidalinsiu BŪTYBIŲ knygos personažais.
Taip ilgėjausi šiemet dėl mažiaus gimimo prapuolusių Kūčių tėvų namuose, kad Naujuosius nusprendėme sutikti su seneliais, mano vaikystės bute. Kaip ir daug kitų man svarbių mažų žinučių, taip ir truputį tėvų namų nusipiešiau knygoje. Gal net keliose vietose, bet šiandien – apie KAUKUS.
Mažyliai „telefonspynėje“ surinkę mano tėvų buto numerį, o skelbime apie jūrų kiaulytę nurodytas mūsų namų telefonas, kuris jau seniai iškeistas į mobiliuosius. Be to „dovanojama“ jūrų kiaulytė Pupa – tikrai viena iš mūsų laikytų jūrų kiaulyčių, tik niekam niekad jos neatidavėm.
„Nieko nebespėju…“ skelbimą parašiau patį paskutinį, tiksliau pakeičiau iš prieš tai buvusio „pamečiau nosį“ (turiu tokį porcelianinį pakabuką-nosį), nes šią iliustraciją koregavau prieš pat atiduodama knygą spaudai, kai siabingai skubėjau ir labai trūko laiko.
O šiaip Kaukučiai pradžioje buvo panašūs į angeliukus, nes susižavėjau P. Dundulienės idėja, jog šie vaikų dvaselių įsikūnijimai turi paukščių bruožų. Vėliau jų išvaizdą teko keisti, nes jokiuose kituose rimtesniuose šaltiniuose tokie bruožai minimi nėra… Taip teko pamiršti ir savo interpretaciją, kad putlūs krikščionybės angeliukai evoliucionavo iš senųjų kaukų…