Šiandien Žemės diena, pavasario lygiadienis, o mūsų pernai lankytame Irane iš tos meilės pavasariui net švenčiami nauji metai.
Lietuvoje vietinė deivė Žemyna jau laukia pirmojo griaustinio, nes jo metu žemė tampa nėščia nuo Perkūno. Po tokio malonaus pasikrutinimo (šitą fainą žodį mano senelis naudojo patys-žinot-kam apibūdinti) – pražysta, sužaliuoja, o rudenį gimdo derlių žmonėms.
Seniai nesidalinau personažais iš Būtybių knygos, tad šiandien – Žemynos piešimo užkulisiai.
Kas nebuvo pristatyme, nežino “buitiako“ – paišeliu pieštame eskize vos vos matosi ant deivės krūtinės nutrintos kopūstų lysvės. Čia Vytenis mane iškvailino, kad juos sugalvojau ten sutupdyti – koks ūkininkas kopūstus sodintų įkalnėje, kai aplink tokios lygumos? Priėmiau kritiką, bet atsirado obelėlės, laistomos dėdės su kroksais 🙂
Didžioji būtybių knyga 